Vaikiškas džiaugmas

Nepraėjo nė mėnuo, o aš ir vėl su nauju įrašu..! ^^

Šiandien nuo pat ryto jaučiuosi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį.. Tik pabudusi, atsidengiau žaliuzes.. O už lango BALTA.. Sninga beprotiško dydžio snaigėmis.. Iš nuostabos net išsižiojau.. Kaip anksti šiais metais sulaukėme sniego! Ir aš jau nebetveriu savo kailyje iš noro bėgti į parduotuvę ir pirkti dovanas bei papuošimus artėjančioms Kalėdoms! ^^ Prasidės  stebuklų kupinas laukimo metas, kada gi bus galima kišti nosį po eglute, ir džiaugtis dovanomis.. Visa tai, tas Kalėdų laukimas taip beprotiškai primena namus, vaikystę, kur jau, deja, sugrįžti nebegaliu.. Nors man šios Kalėdos bus nebus pats linksmiausias laikotarpis, tačiau širdis vis tiek dar vaikiškai džiaugiasi šia švente. Iš to džiaugsmo net užsidėjau mielas kojines, kurios yra su elniukais ir snaigėmis. :))) Su mielu noru ir Kalėdinę eglutę pasipuoščiau, jei tik ją turėčiau.. :D Dėl šio klausimo vis dar suku galvą, ar nusipirkti dirbtinę, ar kaip man, vienai, užteks ir tos mielos, mažytės eglutės, kuri jau būna papuošta dekoracijomis. Bet juk puošti eglutę patiems yra tarsi tradicija persekiojanti mus nuo senų senovės.. Iš tikrųjų, dar begalės laiko, tad matysim, kaip čia man viskas susidėlios.. ^^

Tikiuosi, kad visi galėjo pasidžiaugti pirmuoju sniegu, nes bent Kaune, jis labai sparčiai tirpsta. Na, o kurie esat tokie tinginiai kaip aš, ir dar neišlipo iš lovų, bėkit prie lango pasižiūrėti, koks stebuklas aplankė mus šį sekmadienį. ^^

Moliūgas vietoj galvos - pokštas?

Tiesiog sėdžiu, laikau pirštus ant klavišų, ir laukiu.. Kol toptelės nereali mintis, su kuria galėčiau pradėti šį įrašą.. Deja, problema tame, kad taip galiu sėdėti dienų dienas.. Tad šiandien mano pradžia bus visiška nesąmonė.. ^^

Tiek daug laiko čia nebuvau įkišus nosies, kad kai apie tai pagalvoju, pasidaro baisiai gėda dėl savo apsileidimo.. Bet ką jau padarysi, tokia aš esu : vieną dieną užsigedusi aistra naujai veiklai, kitą dieną nesugebanti net išlipti iš lovos, ar pajudinti savo galvą, kuri pastaruoju metu kabo lyg jau senai praėjusio Helovyno išpaišytas moliūgėlis... Galva tiesiog sprogsta nuo visų įvykių, kurie nutiko per pastaruosius mėnesius, nuo minčių, kurios manęs nepalieka net naktį.. Tiesą pasakius, naktį jos dar įkyriau lenda į mano ir taip jau baigiančią nuprotėti galvą.. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau prikelti iš mirusiųjų savo tinklaraštį ir buvo ta, kad norėjau kam nors apibūdinti savo būseną, išsakyti mintis.. Mintis, kurios veržte veržiasi man iš galvos ir nori būti išsakytos garsiai.. Na va, galvoje knibžda įvairiausios mintys, o pirštai lyg sustingę nenoriai liečiasi prie klavišų.. Lygiai taip pat, kaip aš gyvenu pastaruosius du mėnesius. Viską darydama nenoriai, tik su žinojimu, kad tai būtina, tiksliau, neišvengiama. Keliuosi, einu į darbą, grįžtu namo, einu miegoti.. ir vėl keliuosi.. ir vėl tas pats užburtas ratas.. Tiesiog plaukiu pasroviui, laukdama tos vilties kibirkštėlės, kuri pažadintų manyje nors dalelę meilės gyvenimui, noro gyvenime pasiekti ir nuveikti kažką reikšmingo, tiesiog nebūti ta pilka mase, būti kitokiai, išsiskirti iš kitų, kitaip sakant, palikti pėdsaką visuomenėje kurioje gyvename.. Tačiau ta kibirkštis yra visad užpilama lediniu vandeniu, užgesinama mano niūriomis mintimis, nenoru išvis kažką daryti vardan savo gerovės, tiesiogine prasme pati pražudau viltį būti geresniu žmogumi... Tiesiog kovoju pati su savimi, ir kad ir kaip bebūtų gaila, niūrioji mano pusė kol kas laimi. Kai žmogus esi vienas kaip pirštas naujame mieste, ir vienintelis žmogus, kuriuo gali pasitikėti esi pats, jokios vilties ir būti negali. Nors sakoma, kad „viltis mus apleidžia tik mirties valandą“..  Tačiau mane ji apleido gerokai anksčiau nei man to norėtųsi.. Dabar viskas ko noriu, tai, kad laikas sustotų.. Dienai, dviems, savaitei ar net mėnesiui.. Noriu nuo visko pailsėti, nuo savęs, nuo žmonių, nuo visko. Manau mane visiškai pasiglemžė rudeninė depresija, kuriai kiekvienais metais sekasi vis geriau ir geriau mane trikdyti ir sekinti psichologiškai bei morališkai..

Bet kad ir kaip bebūtų tamsu ir niūru mano pasaulėlyje, visad ieškau šviesos spindulėlių, kurie dar gelbsti mane nuo visiško pasinėrimo į tamsą..Nors galva net sukasi nuo minčių ir noro parašyti kažką protingo, tačiau nenoriu prirašyti romano ilgio įrašo, kuris daugelį suerzintų jau pačioje pradžioje, tad saugiai pasilaikysiu jas kitam įrašui, kuris tikiuosi pasirodys anksčiau nei spės ateiti Kalėdos.. :)))

Vakarais, kai pulkai naktinių drugelių skrenda į mano žvakę, vis mąstau : o ką daryt, kad į šviesą veržtųsi ir žmogus..?