Vaikiškas džiaugmas

Nepraėjo nė mėnuo, o aš ir vėl su nauju įrašu..! ^^

Šiandien nuo pat ryto jaučiuosi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį.. Tik pabudusi, atsidengiau žaliuzes.. O už lango BALTA.. Sninga beprotiško dydžio snaigėmis.. Iš nuostabos net išsižiojau.. Kaip anksti šiais metais sulaukėme sniego! Ir aš jau nebetveriu savo kailyje iš noro bėgti į parduotuvę ir pirkti dovanas bei papuošimus artėjančioms Kalėdoms! ^^ Prasidės  stebuklų kupinas laukimo metas, kada gi bus galima kišti nosį po eglute, ir džiaugtis dovanomis.. Visa tai, tas Kalėdų laukimas taip beprotiškai primena namus, vaikystę, kur jau, deja, sugrįžti nebegaliu.. Nors man šios Kalėdos bus nebus pats linksmiausias laikotarpis, tačiau širdis vis tiek dar vaikiškai džiaugiasi šia švente. Iš to džiaugsmo net užsidėjau mielas kojines, kurios yra su elniukais ir snaigėmis. :))) Su mielu noru ir Kalėdinę eglutę pasipuoščiau, jei tik ją turėčiau.. :D Dėl šio klausimo vis dar suku galvą, ar nusipirkti dirbtinę, ar kaip man, vienai, užteks ir tos mielos, mažytės eglutės, kuri jau būna papuošta dekoracijomis. Bet juk puošti eglutę patiems yra tarsi tradicija persekiojanti mus nuo senų senovės.. Iš tikrųjų, dar begalės laiko, tad matysim, kaip čia man viskas susidėlios.. ^^

Tikiuosi, kad visi galėjo pasidžiaugti pirmuoju sniegu, nes bent Kaune, jis labai sparčiai tirpsta. Na, o kurie esat tokie tinginiai kaip aš, ir dar neišlipo iš lovų, bėkit prie lango pasižiūrėti, koks stebuklas aplankė mus šį sekmadienį. ^^

Moliūgas vietoj galvos - pokštas?

Tiesiog sėdžiu, laikau pirštus ant klavišų, ir laukiu.. Kol toptelės nereali mintis, su kuria galėčiau pradėti šį įrašą.. Deja, problema tame, kad taip galiu sėdėti dienų dienas.. Tad šiandien mano pradžia bus visiška nesąmonė.. ^^

Tiek daug laiko čia nebuvau įkišus nosies, kad kai apie tai pagalvoju, pasidaro baisiai gėda dėl savo apsileidimo.. Bet ką jau padarysi, tokia aš esu : vieną dieną užsigedusi aistra naujai veiklai, kitą dieną nesugebanti net išlipti iš lovos, ar pajudinti savo galvą, kuri pastaruoju metu kabo lyg jau senai praėjusio Helovyno išpaišytas moliūgėlis... Galva tiesiog sprogsta nuo visų įvykių, kurie nutiko per pastaruosius mėnesius, nuo minčių, kurios manęs nepalieka net naktį.. Tiesą pasakius, naktį jos dar įkyriau lenda į mano ir taip jau baigiančią nuprotėti galvą.. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau prikelti iš mirusiųjų savo tinklaraštį ir buvo ta, kad norėjau kam nors apibūdinti savo būseną, išsakyti mintis.. Mintis, kurios veržte veržiasi man iš galvos ir nori būti išsakytos garsiai.. Na va, galvoje knibžda įvairiausios mintys, o pirštai lyg sustingę nenoriai liečiasi prie klavišų.. Lygiai taip pat, kaip aš gyvenu pastaruosius du mėnesius. Viską darydama nenoriai, tik su žinojimu, kad tai būtina, tiksliau, neišvengiama. Keliuosi, einu į darbą, grįžtu namo, einu miegoti.. ir vėl keliuosi.. ir vėl tas pats užburtas ratas.. Tiesiog plaukiu pasroviui, laukdama tos vilties kibirkštėlės, kuri pažadintų manyje nors dalelę meilės gyvenimui, noro gyvenime pasiekti ir nuveikti kažką reikšmingo, tiesiog nebūti ta pilka mase, būti kitokiai, išsiskirti iš kitų, kitaip sakant, palikti pėdsaką visuomenėje kurioje gyvename.. Tačiau ta kibirkštis yra visad užpilama lediniu vandeniu, užgesinama mano niūriomis mintimis, nenoru išvis kažką daryti vardan savo gerovės, tiesiogine prasme pati pražudau viltį būti geresniu žmogumi... Tiesiog kovoju pati su savimi, ir kad ir kaip bebūtų gaila, niūrioji mano pusė kol kas laimi. Kai žmogus esi vienas kaip pirštas naujame mieste, ir vienintelis žmogus, kuriuo gali pasitikėti esi pats, jokios vilties ir būti negali. Nors sakoma, kad „viltis mus apleidžia tik mirties valandą“..  Tačiau mane ji apleido gerokai anksčiau nei man to norėtųsi.. Dabar viskas ko noriu, tai, kad laikas sustotų.. Dienai, dviems, savaitei ar net mėnesiui.. Noriu nuo visko pailsėti, nuo savęs, nuo žmonių, nuo visko. Manau mane visiškai pasiglemžė rudeninė depresija, kuriai kiekvienais metais sekasi vis geriau ir geriau mane trikdyti ir sekinti psichologiškai bei morališkai..

Bet kad ir kaip bebūtų tamsu ir niūru mano pasaulėlyje, visad ieškau šviesos spindulėlių, kurie dar gelbsti mane nuo visiško pasinėrimo į tamsą..Nors galva net sukasi nuo minčių ir noro parašyti kažką protingo, tačiau nenoriu prirašyti romano ilgio įrašo, kuris daugelį suerzintų jau pačioje pradžioje, tad saugiai pasilaikysiu jas kitam įrašui, kuris tikiuosi pasirodys anksčiau nei spės ateiti Kalėdos.. :)))

Vakarais, kai pulkai naktinių drugelių skrenda į mano žvakę, vis mąstau : o ką daryt, kad į šviesą veržtųsi ir žmogus..?

Prisikėlusi tik rudenį

Sveiki Mielieji mano ^^

Eh, nė negaliu Jums nupasakoti kaip šlykščiai jaučiuosi dėl to, jog šitaip siaubingai apleidau savo rašymą.. O per visą šį laiką nutiko tiek daug įvairiapusių įvykių!!

Pradėsiu nuo to, jog išsilaikiau visus pasirinktus egzaminus ;3 O tai reiškia, kad gavau ir taip išsvajotą atestatą.! Begalo tuo džiaugiuosi ir savimi didžiuojuosi...(: Toliau, kaip ir visi baigusieji, bandžiau savo jėgas bandydama stoti į aukštąsias mokyklas, kur ir pasibaigė visi mano džiaugmai.. Tikrai ne aš viena buvau priskirta prie tų nelaimingųjų, tačiau šį įvykį išgyvenau labai jautriai. Na, kadangi taip jau gavosi, pasiėmiau tuos vadinamus Gap Year. Vis dėl to, nebuvau tiksliai nusprendusi ko noriu, ko tikiuosi iš savęs, tad gal tai išeis man į naudą. Dabar dirbu laikinai siuvyklos pagalbine darbuotoja. Na ką pasakysiu, tai, kad darbas monotoniškas ir laaabai nuobodus. Bet, kaip minėjau esu čia tik laikinai, tad nenukabinu nosies ^^

Per tą įvykių sūkurį, kuris mane buvo pasiglemžęs kelis mėnesius, nė nepastebėjau, kaip atėjo ruduo.. Visi vėl priversti keltis anksčiau nei buvo įprasta vasarą ir grįžti į mokyklų, kolegijų ar universitetų rutiną. Nežinau kodėl, bet man ruduo turbūt yra pats mėgstamiausias metų laikas! Šaltukas kandantis į nosį, medžių lapai nusidažantys įvairiomis spalvomis, trumpėjantys vakarai, ir greičiau mus paliekanti saulutė.. Tokiu metų laiku labiausiai mėgstu susiraityti lovoje, su puodeliu karštos kakavos ir rašyti arba žiūrėti kokį mielą filmą.. ^^ Taigi manau tuo ir užbaigsiu šį įrašą. Linkiu kuo geriausių įspūdžių mokyklų suoluose, naujų patirčių ir žinoma, draugų, kurie visada būtų šalia.. :))

Laiko ratas

...Mes ir vėl susitikom, po šitiek metų...

Eh, na ir apsileidau, tikrąja ta žodžio prasme. Dabar, bent kuriam laikui, nuvalysiu nuo blogo dulkes ir subursiu naują įrašą ^^

Niekada nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu paskutinio pavasario mėnesio – gegužės..!! Jis toks įtemptas: paskutinis mėnuo mokykloje, begalės atsiskaitymų, ant nosies kabantys egzaminai, paskutinio skambučio šurmulys. O su egzaminais ne juokai. Juk jie, galima sakyti, nulems tavo gyvenimo kelią. O čia jau drąsiai galima sakyti, kad kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Jei nesimokėt ir „durnių“ 12 metų mokykloj, kaip aš, voliojot, tada nesiskųskit, kai paskutinę savaitę, dieną naktį, tuos pačius 12 metų į galvą susikišt tenka. Taip taip. Dabar nieko kiaurą dieną neveikiu, kaip tik graužiu knygas. Kol kas, dar naktimis miegu, tačiau kas bus likus kelioms dienoms iki pirmo egzamino – tikrai abejoju, jog galėsiu sau leisti tokią prabangą, kaip miegas. Šiandien susikoncentravau ties privalomais autoriais. Šiąnakt turbūt sapnuosiu V.Kudirką, S. Nėrį, J. Biliūną ir dar daug daug XXa. Rašytojų. Tačiau vieno posakis, tikrai įstrigo „Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje“ A. Škėma. Na sakykit ką norit, tačiau gryna tiesa čia. Tad manau, kad šio autoriaus tai jau tikrai nepamiršiu. Nė nepastebiu kaip dienos prabėga,  o ir dabar, jau vėlus vakaras. Nors šiandien savimi didžiuojuosi, sugebėjau suvelti nors ir nerišlų, tačiau vistiek naują įrašą blogui. Dabar tiek, tikiuosi, dar rasiu laiko čia užbėgti dažniau.

        Labos nakties, mėnulio vaikai ^^

Prietarų skrynelė

Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau pasitvirtino mano spėjimai dėl dažnų įrašų rašymo. Na, belieka tikėtis, kad visiškai neapleisiu rašymo čia. O pakalbėt tai šiandien norėjau apie prietarus. Manau po tokio nesėkmingo pirmadienio, derėtų panagrinėti tai žvaliomis ir nešališkomis akimis. Tad pradėkim J

Taigi, dėl pačių pirmadienių teko skaityti, kad blogai dienai, kiekvienas iš mūsų nusiteikia jau sekmadienio vakarą. Tad kaip gali atsikelti žvalus ir linksmas ryte, kurį iškart pasmerkei nesėkmei?

Per savaitgalį pailsėjęs žmogus, nenorėdamas eiti į nemėgstamą darbą, ar mano atveju, mokyklą, nejučia pastumi save depresijos ir streso link. Tad turbūt nieko čia keisto, kad pusė pasaulio pirmadieniais iš lovų išlipa ne ta koja. Vadinasi, aš ne vienintelė niurzga, puiku ^^

Na, o dabar keisti prietarai, kuriais tikiu. Niekada nelipu ant mieste esančių šulinių dangčių. Visad juos apeinu. Čia gal net ne prietaras, kad nutiks nelaimė, o kvailas įsitikinimas. Dauguma žmonių pamatę kelią perbėgančią juodą katę nusispjauna per kairį petį tris kartus, o kai kurie, net pakeičia savo maršrutą. Gan kvaila, tiesa? Pati pamačiusi juodą katę, nekreipiu dėmesio. Esu įsitikinusi, kad juodi katinukai atneša sėkmę, ar bent jau yra tokie patys kaip ir baltos, ar pilkos spalvos katinai. Toliau seka paprastučiai, tačiau BEVEIK visada išsipildantys ženklai. Niežti dešinį delną? – Su kažkuo sveikinsiesi. Niežti kairį delną? – Gausi šlamančių. Čiaudai penktadienį? – Na, tokiu atveju teks lieti ašaras vakare. Na, ir pabaigai pasilikau penktadienio 13 dieną. Ši diena nuo pat senovės yra apipinta įvairių legendų ir pasakojimų. Vieni šventai tiki, kad tai blogio kupina diena, kiti vis dėl to laikosi tos nuomonės, kad tai eilinė siena su neeiline istorija.. Aišku, paieškojus informacijos internete, rasim begalę įvairių dalykų susijusių su šia diena. Šios dienos baimės šaknų reikėtų ieškoti senosiose pasaulio kultūrose. Senovės skandinavų mitologijoje pasakojama apie 12 dievų puotą Valhaloje kur buvo nužudytas didvyris Badleris. Įdomu tai, kad jį nužudė nekviestas 13-as svečias - dievas Loki. Skaičius 13 susijęs ir su paskutine vakariene. Būtent per ją Jėzų išdavė tryliktas apaštalas Judas. Šio derinio baimė sustiprėjo XIV a., kai buvo suimta Tamplierių ordino vadovybė. Melagingai apkaltinti tamplieriai kankinti ir deginti ant laužų. Ne veltui orgino magistras Žakas de Molė prakeikė 1307 m. spalio 13 d. penktadienį. Būtent dėl šių skirtingų mitų ir įvykių atsirado baimės ir prietarai. Visai įdomu, ar ne? O dar įdomiau tai, kaip žmonės elgiasi norėdami vengti kontakto su šiuo skaičiumi. Amerikos ir Italijos lėktuvuose nėra 13-os vietos, o vietoj tryliktos eilės būna durys arba perėjimas. Indianos valstijoje galioja įstatymas, kad 13-osios dienos penktadienį visi juodų katinų savininkai prieš išleisdami augintinį į lauką, privalo jam ant kaklo užrišti varpelį. Nežinau kaip jūs, tačiau aš ir pati, penktadienį 13, elgiuosi žymiai apdairiau. Juk žinot kaip būna, jei ne ta koja išlipi iš lovos, tai nieko tokio. Daug baisiau, jei atsisėdi ne ant tos šluotos, o paskui dar ir ne į tą pusę nuskrendi. J

Magiškos nakties, mano skaitytojai..

Ak tas pirmadienis..

Ir nuo ko gi prasidėjo šis nelemtas pirmadienis...

Pirmiausia – PRAMIEGOJAU. Jau vien tai nieko gero nežadėjo. Toliau darėsi tik įdomiau, paskubomis bevalgydama pusryčius – apsidrėbiau megztuką. Išeidama iš namų – pamiršau pasiimti projekto lapus, kuriuos turėjau pristatyti jau būtent šiandien. Per laisvą pamoką eidama į parduotuvę – vos nepalindau po mašinos ratais. Stovėjau kaip įbesta, ir negalėjau pajudėt iš siaubo, kuris mane aplankė, kai supratau, kas ką tik įvyko... Toliau buvau apdairesnė, tačiau tai nereiškė, kad pavyko nieko neprisidirbti. Būdama parduotuvėje, bevaikščiodama užkliudžiau rankinukų pakabą, ir „ištaškiau“ juos ant žemės. Rinkdama juos, ir mintyse save keikdama, vis dėl to, tyliai džiaugiausi, kad tai tik rankinukai, o ne kokie kvepalai, ar šiaip, dūždantys daiktai. Na, ir grįžusi į paskutinę pamoką, sužinojau, kad bus rašomas kontrolinis darbas. Kadangi apie gyvūnų populiacijas žinojau nemažai informacijos -  nusiteikiau optimistiškai. Tačiau tokios mintys išgaravo, kai tik suskambo mano nelemtas telefonas. Ir nepatikėsit, kažkaip „stebuklingai“ įsijungė garsas. Vidury kontrolinio, visu garsu, kai klasėje vyravo mirtina tyla. Na pasakykit, ar gali nutikt kas blogiau? Kadangi tai buvo svarbus skambutis, net nebeskaičiusi klausimų – sužymėjau atsakymus, atidaviau lapus, ir greitu žingsniu dingau pro klasės duris. Tokia ta mano diena. Dabar guliu lovoje, susisukusi į pledą, šalia garuojantis arbatos puodelis ir krūva politologijos ir konstitucijos straipsnių lapų, iš kurių rytoj kontrolinis darbas. Tačiau vietoj to, kad mokyčiausi, rašau čia. Turbūt tam, kad pirmiausia norėjau išsakyti visą susikaupusį pyktį sau. Tam, kad pagaliau galėčiau pradėt kišti įvairias sąvokas ir datas į savo tuščią galvą. Nors nesitikėjau, kad taip dažnai čia rašysiu, tačiau pasirodo – kad negaliu. Nors manau, po kurio laiko čia užsuksiu vis rečiau. Tad iškart už tai atsiprašau. Tikiuosi mano skaitytojams šis pirmadienis buvo kur kas sėkmingesnis, nei man. Tad šiandien tiek.

Tu nebijok..

Kokia ryški šiandien naktis.

Mėnulio žadama lemtis

Atneš tik negandas ir mirtį.

Jei siaubą tu bijai patirti,

Nekelki kojos iš namų,

Nesiklausyk nakties balsų:

Šiandien mėnulis lemia žūtį...