Laiko ratas

...Mes ir vėl susitikom, po šitiek metų...

Eh, na ir apsileidau, tikrąja ta žodžio prasme. Dabar, bent kuriam laikui, nuvalysiu nuo blogo dulkes ir subursiu naują įrašą ^^

Niekada nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu paskutinio pavasario mėnesio – gegužės..!! Jis toks įtemptas: paskutinis mėnuo mokykloje, begalės atsiskaitymų, ant nosies kabantys egzaminai, paskutinio skambučio šurmulys. O su egzaminais ne juokai. Juk jie, galima sakyti, nulems tavo gyvenimo kelią. O čia jau drąsiai galima sakyti, kad kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Jei nesimokėt ir „durnių“ 12 metų mokykloj, kaip aš, voliojot, tada nesiskųskit, kai paskutinę savaitę, dieną naktį, tuos pačius 12 metų į galvą susikišt tenka. Taip taip. Dabar nieko kiaurą dieną neveikiu, kaip tik graužiu knygas. Kol kas, dar naktimis miegu, tačiau kas bus likus kelioms dienoms iki pirmo egzamino – tikrai abejoju, jog galėsiu sau leisti tokią prabangą, kaip miegas. Šiandien susikoncentravau ties privalomais autoriais. Šiąnakt turbūt sapnuosiu V.Kudirką, S. Nėrį, J. Biliūną ir dar daug daug XXa. Rašytojų. Tačiau vieno posakis, tikrai įstrigo „Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje“ A. Škėma. Na sakykit ką norit, tačiau gryna tiesa čia. Tad manau, kad šio autoriaus tai jau tikrai nepamiršiu. Nė nepastebiu kaip dienos prabėga,  o ir dabar, jau vėlus vakaras. Nors šiandien savimi didžiuojuosi, sugebėjau suvelti nors ir nerišlų, tačiau vistiek naują įrašą blogui. Dabar tiek, tikiuosi, dar rasiu laiko čia užbėgti dažniau.

        Labos nakties, mėnulio vaikai ^^

Prietarų skrynelė

Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau pasitvirtino mano spėjimai dėl dažnų įrašų rašymo. Na, belieka tikėtis, kad visiškai neapleisiu rašymo čia. O pakalbėt tai šiandien norėjau apie prietarus. Manau po tokio nesėkmingo pirmadienio, derėtų panagrinėti tai žvaliomis ir nešališkomis akimis. Tad pradėkim J

Taigi, dėl pačių pirmadienių teko skaityti, kad blogai dienai, kiekvienas iš mūsų nusiteikia jau sekmadienio vakarą. Tad kaip gali atsikelti žvalus ir linksmas ryte, kurį iškart pasmerkei nesėkmei?

Per savaitgalį pailsėjęs žmogus, nenorėdamas eiti į nemėgstamą darbą, ar mano atveju, mokyklą, nejučia pastumi save depresijos ir streso link. Tad turbūt nieko čia keisto, kad pusė pasaulio pirmadieniais iš lovų išlipa ne ta koja. Vadinasi, aš ne vienintelė niurzga, puiku ^^

Na, o dabar keisti prietarai, kuriais tikiu. Niekada nelipu ant mieste esančių šulinių dangčių. Visad juos apeinu. Čia gal net ne prietaras, kad nutiks nelaimė, o kvailas įsitikinimas. Dauguma žmonių pamatę kelią perbėgančią juodą katę nusispjauna per kairį petį tris kartus, o kai kurie, net pakeičia savo maršrutą. Gan kvaila, tiesa? Pati pamačiusi juodą katę, nekreipiu dėmesio. Esu įsitikinusi, kad juodi katinukai atneša sėkmę, ar bent jau yra tokie patys kaip ir baltos, ar pilkos spalvos katinai. Toliau seka paprastučiai, tačiau BEVEIK visada išsipildantys ženklai. Niežti dešinį delną? – Su kažkuo sveikinsiesi. Niežti kairį delną? – Gausi šlamančių. Čiaudai penktadienį? – Na, tokiu atveju teks lieti ašaras vakare. Na, ir pabaigai pasilikau penktadienio 13 dieną. Ši diena nuo pat senovės yra apipinta įvairių legendų ir pasakojimų. Vieni šventai tiki, kad tai blogio kupina diena, kiti vis dėl to laikosi tos nuomonės, kad tai eilinė siena su neeiline istorija.. Aišku, paieškojus informacijos internete, rasim begalę įvairių dalykų susijusių su šia diena. Šios dienos baimės šaknų reikėtų ieškoti senosiose pasaulio kultūrose. Senovės skandinavų mitologijoje pasakojama apie 12 dievų puotą Valhaloje kur buvo nužudytas didvyris Badleris. Įdomu tai, kad jį nužudė nekviestas 13-as svečias - dievas Loki. Skaičius 13 susijęs ir su paskutine vakariene. Būtent per ją Jėzų išdavė tryliktas apaštalas Judas. Šio derinio baimė sustiprėjo XIV a., kai buvo suimta Tamplierių ordino vadovybė. Melagingai apkaltinti tamplieriai kankinti ir deginti ant laužų. Ne veltui orgino magistras Žakas de Molė prakeikė 1307 m. spalio 13 d. penktadienį. Būtent dėl šių skirtingų mitų ir įvykių atsirado baimės ir prietarai. Visai įdomu, ar ne? O dar įdomiau tai, kaip žmonės elgiasi norėdami vengti kontakto su šiuo skaičiumi. Amerikos ir Italijos lėktuvuose nėra 13-os vietos, o vietoj tryliktos eilės būna durys arba perėjimas. Indianos valstijoje galioja įstatymas, kad 13-osios dienos penktadienį visi juodų katinų savininkai prieš išleisdami augintinį į lauką, privalo jam ant kaklo užrišti varpelį. Nežinau kaip jūs, tačiau aš ir pati, penktadienį 13, elgiuosi žymiai apdairiau. Juk žinot kaip būna, jei ne ta koja išlipi iš lovos, tai nieko tokio. Daug baisiau, jei atsisėdi ne ant tos šluotos, o paskui dar ir ne į tą pusę nuskrendi. J

Magiškos nakties, mano skaitytojai..

Ak tas pirmadienis..

Ir nuo ko gi prasidėjo šis nelemtas pirmadienis...

Pirmiausia – PRAMIEGOJAU. Jau vien tai nieko gero nežadėjo. Toliau darėsi tik įdomiau, paskubomis bevalgydama pusryčius – apsidrėbiau megztuką. Išeidama iš namų – pamiršau pasiimti projekto lapus, kuriuos turėjau pristatyti jau būtent šiandien. Per laisvą pamoką eidama į parduotuvę – vos nepalindau po mašinos ratais. Stovėjau kaip įbesta, ir negalėjau pajudėt iš siaubo, kuris mane aplankė, kai supratau, kas ką tik įvyko... Toliau buvau apdairesnė, tačiau tai nereiškė, kad pavyko nieko neprisidirbti. Būdama parduotuvėje, bevaikščiodama užkliudžiau rankinukų pakabą, ir „ištaškiau“ juos ant žemės. Rinkdama juos, ir mintyse save keikdama, vis dėl to, tyliai džiaugiausi, kad tai tik rankinukai, o ne kokie kvepalai, ar šiaip, dūždantys daiktai. Na, ir grįžusi į paskutinę pamoką, sužinojau, kad bus rašomas kontrolinis darbas. Kadangi apie gyvūnų populiacijas žinojau nemažai informacijos -  nusiteikiau optimistiškai. Tačiau tokios mintys išgaravo, kai tik suskambo mano nelemtas telefonas. Ir nepatikėsit, kažkaip „stebuklingai“ įsijungė garsas. Vidury kontrolinio, visu garsu, kai klasėje vyravo mirtina tyla. Na pasakykit, ar gali nutikt kas blogiau? Kadangi tai buvo svarbus skambutis, net nebeskaičiusi klausimų – sužymėjau atsakymus, atidaviau lapus, ir greitu žingsniu dingau pro klasės duris. Tokia ta mano diena. Dabar guliu lovoje, susisukusi į pledą, šalia garuojantis arbatos puodelis ir krūva politologijos ir konstitucijos straipsnių lapų, iš kurių rytoj kontrolinis darbas. Tačiau vietoj to, kad mokyčiausi, rašau čia. Turbūt tam, kad pirmiausia norėjau išsakyti visą susikaupusį pyktį sau. Tam, kad pagaliau galėčiau pradėt kišti įvairias sąvokas ir datas į savo tuščią galvą. Nors nesitikėjau, kad taip dažnai čia rašysiu, tačiau pasirodo – kad negaliu. Nors manau, po kurio laiko čia užsuksiu vis rečiau. Tad iškart už tai atsiprašau. Tikiuosi mano skaitytojams šis pirmadienis buvo kur kas sėkmingesnis, nei man. Tad šiandien tiek.

Tu nebijok..

Kokia ryški šiandien naktis.

Mėnulio žadama lemtis

Atneš tik negandas ir mirtį.

Jei siaubą tu bijai patirti,

Nekelki kojos iš namų,

Nesiklausyk nakties balsų:

Šiandien mėnulis lemia žūtį...

Vertybių maišas

Šiandien tik pramerkusi akis norėjau pulti rašyti. Galvoje krebždėjo tiek įvairių minčių..

Taigi, atsirinkusi vieną temą, pradėjau lieti mintis kompiuterio ekrane. Pažiūrėkim, kaip pasisekė..

 Šiandienos visuomenė ženkliai skiriasi nuo praeities kartų. Žmogų keistis verčia gyvenimo tempas, aplinkybės. Tai, kas buvo vertinama prieš šimtą ar daugiau metų, dabar gali atrodyti niekniekis. Tai visai natūralu, kai milžinišku tempu pasaulyje vyksta permainos visose gyvenimo srityse. Žmogus tobulėja, auga, konkuruoja su kitais kopdamas karjeros laiptais, dažnai pamindamas pačias svarbiausias moralines vertybes, nusižemindamas dėl didelių meterialiais dalykais paremtų siekių. Nors visuomenė sparčiai žengia į priekį, moralinių vertybių atžvilgiu, jos augimas yra sustojęs.

Mano manymu, viena svarbiausių moralinių vertybių yra sąžiningumas. Kita ne mažiau svarbi – atsakomybė. Na, o viso to priešakyje stovi šiandien neretai paminima vertybė – žmogiškumas. Taip, tai paprasčiausias sugebėjimas būti geru, nuoširdžiu žmogumi. Tačiau šiandien daugumos nebestebina nesiliaujančios patyčios mokyklose, visuomenėje, net televizijoje.Blogiausia, kad tai kuo toliau, tuo labiau stiprėja. Ir mažai pasitaiko tokių, kurie, matydami blogą elgesį, stengiasi tai sustabdyti. Taigi, kai pradedamos paminti svarbiausios moralinės vertybės,  nebelieka nieko kito, kaip tik pripažinti žmonijos moralinę degradaciją.

Norėčiau tikėti, kad nenusikalbėjau į lankas, ir svarbiausia, kad tai pasiektų kieno nors akis.. Gal kam padėsiu savo požiūriu pakeisti savo asmenybę, nusistatytas moralines vertybes. O gal tiksliau, padėsiu išlikti žmogumi. 

Nepamiršk:

Kol jauti skausmą - esi gyvas.

Kol jauti svetimą skausmą - esi žmogus.

Pirmoji Mėnulio Pusė

Visi mes kasdien kažkur skubam, lekiam.. Net nesivarginam sustoti bent minutei, ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Akimis, pilnomis tikro džiaugsmo mažais dalykais, kurie vyksta aplink. Akimis, kurios tyros kaip vaiko, neieškančios naudos. Akimis, kurios net ir mačiusios visko, nepalūžo, ir tiki, kad išaušus naujai dienai, atsiras nauja viltis. Tačiau ar dar daug liko žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad viskas jų gyvenimuose susitvarkys, neliks skausmo, išdavysčių, melo..? Bet ar šiuolaikiniame pasaulyje tuo tikėti nėra naivu? Juk dažnas tik ieško sau naudos, nebijodamas įskaudinti aplinkinių, nekreipdamas dėmesio į jų jausmus, išgyvenimus. Žmonės, neskubėkit, džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, ir nepamirškit tikėti, tikėti savimi. Juk tai ir yra svarbiausia. O viltis, viltis mūsų nepalieka net ir mirties valandą..

Norėjosi parašyti įžanginę kalbą, ar kažką panašaus, juk vis dėl to, tai pirmasis mano įrašas virtualioje erdvėje. Nė nenutuokiu, kodėl pasirinkau samprotauti apie žmogų, jo jausmus.. Tiesiog tai sukosi mano galvoje.  Turbūt pirmas klausimas kiltų, kodėl iš viso nusprendžiau rašyti.? Na, galbūt nustebinsiu, tačiau ir pačiai būtų įdomu sužinoti atsakymą į tai. Nežinau, tiesiog sugalvojau, ir padariau. Ar tai buvo geras sprendimas, ar ne – pamatysim eigoje. Toliau kiltų klausimas – kodėl Pusė Mėnulio? Tai gali kiekvienas interpretuoti savaip. Man tai asocijuojasi su BEVEIK pilnatimi, su BEVEIK mistika, su BEVEIK laimingu gyvenimu. Mane visad traukė dalykai, kurių negaliu paaiškinti, pradedant fizikos uždaviniais ir baigiant mitologinėmis būtybėmis ir antgamtiškuoju pasauliu. Tad naktį bežiūrėdama pro langą, pamačiau mėnulį, o jo buvo tik pusė, tad iš galvos niekaip neiškrito žodžiai - Pusė Mėnulio. Na o dabar, šie šis žodžių darinys tapo mano virtualaus dienoraščio pavadinimu. Vis dar atrodo keista, tai ką mąstai rašyti ne į popieriaus lapą, tačiau čia, spaudant klavišus. Bet manau, kad laikui bėgant viskas stos į savo vietas ir rašyti čia – bus vienas malonumas. Tikrai nesitikiu, kad bus daug  tokių žmogučių, kuriems bus įdomios mano mintys, tačiau kaip sakoma, laikas viską parodys. 

Pirmam kartui tiek, nenoriu per daug išsiplėsti, tad palieku jus su apmąstymais apie savo vidinius išgyvenimus, vidinę ramybę, ir žinoma, viltį.

      Nepamiršk pasauliui primint apie Mėnulį. 

    Jis kartais pasislėpęs, bet tai nereiškia, kad jo nėra.