Pirmoji Mėnulio Pusė

Visi mes kasdien kažkur skubam, lekiam.. Net nesivarginam sustoti bent minutei, ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Akimis, pilnomis tikro džiaugsmo mažais dalykais, kurie vyksta aplink. Akimis, kurios tyros kaip vaiko, neieškančios naudos. Akimis, kurios net ir mačiusios visko, nepalūžo, ir tiki, kad išaušus naujai dienai, atsiras nauja viltis. Tačiau ar dar daug liko žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad viskas jų gyvenimuose susitvarkys, neliks skausmo, išdavysčių, melo..? Bet ar šiuolaikiniame pasaulyje tuo tikėti nėra naivu? Juk dažnas tik ieško sau naudos, nebijodamas įskaudinti aplinkinių, nekreipdamas dėmesio į jų jausmus, išgyvenimus. Žmonės, neskubėkit, džiaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, ir nepamirškit tikėti, tikėti savimi. Juk tai ir yra svarbiausia. O viltis, viltis mūsų nepalieka net ir mirties valandą..

Norėjosi parašyti įžanginę kalbą, ar kažką panašaus, juk vis dėl to, tai pirmasis mano įrašas virtualioje erdvėje. Nė nenutuokiu, kodėl pasirinkau samprotauti apie žmogų, jo jausmus.. Tiesiog tai sukosi mano galvoje.  Turbūt pirmas klausimas kiltų, kodėl iš viso nusprendžiau rašyti.? Na, galbūt nustebinsiu, tačiau ir pačiai būtų įdomu sužinoti atsakymą į tai. Nežinau, tiesiog sugalvojau, ir padariau. Ar tai buvo geras sprendimas, ar ne – pamatysim eigoje. Toliau kiltų klausimas – kodėl Pusė Mėnulio? Tai gali kiekvienas interpretuoti savaip. Man tai asocijuojasi su BEVEIK pilnatimi, su BEVEIK mistika, su BEVEIK laimingu gyvenimu. Mane visad traukė dalykai, kurių negaliu paaiškinti, pradedant fizikos uždaviniais ir baigiant mitologinėmis būtybėmis ir antgamtiškuoju pasauliu. Tad naktį bežiūrėdama pro langą, pamačiau mėnulį, o jo buvo tik pusė, tad iš galvos niekaip neiškrito žodžiai - Pusė Mėnulio. Na o dabar, šie šis žodžių darinys tapo mano virtualaus dienoraščio pavadinimu. Vis dar atrodo keista, tai ką mąstai rašyti ne į popieriaus lapą, tačiau čia, spaudant klavišus. Bet manau, kad laikui bėgant viskas stos į savo vietas ir rašyti čia – bus vienas malonumas. Tikrai nesitikiu, kad bus daug  tokių žmogučių, kuriems bus įdomios mano mintys, tačiau kaip sakoma, laikas viską parodys. 

Pirmam kartui tiek, nenoriu per daug išsiplėsti, tad palieku jus su apmąstymais apie savo vidinius išgyvenimus, vidinę ramybę, ir žinoma, viltį.

      Nepamiršk pasauliui primint apie Mėnulį. 

    Jis kartais pasislėpęs, bet tai nereiškia, kad jo nėra.